ETALTFBEN

 

image2998

Naujienos

1 2 3 9

Ernesta Šimkienė

Kai užsidaro durys, atsiveria langai… Leisdami laiką priverstinėje izoliacijoje ir karantine, staiga labai akivaizdžiai suvokėme, koks pasaulis yra trapus, kaip greitai jis gali pasikeisti, sustingti, sulėtėti. To tikrai negalėjome įsivaizduoti, nes tokia distopija buvo įmanoma tik fantastinėse knygose ar filmuose. Tad likome namie. O čia atrandame langą – portalą į išorinį pasaulį, jungiame “Windows”, kad išeitume į virtualybę ar atidarome savo minčių ir pasąmonės langus bei langines, ieškodami nusiraminimo ar naujų galimybių.

Šviesus ar tamsus, atvertas ar užvertas – langas kaip architektūrinis elementas dailininkų paveiksluose tarnauja ne tik kaip kompozicijos fonas ar akcentas, bet ir kaip vilties, permainų, žingsnio į nežinią metafora. Pažvelgę į langus meno kūriniuose galime atrasti pačių įvairiausių simbolinių prasmių. Langas atskiria ir jungia vienu metu, tad šitoje būsenoje ir erdvėje tarp „čia“ ir „ten“ turime galimybių užčiuopti unikalią tarpinę, virsmo, perėjimo būseną.

Pats langas (durys taip pat) kaip architektūrinis elementas vienu metu yra ir interjero, ir eksterjero detalė. Vos jam atsiradus, niekas nepagalvojo, koks laikui bėgant jis bus toks svarbus. Mažos stiklo plokštelės šimtmečiams praėjus virto ištisiniais stiklo rūmais ir miestais. Pirmieji langai buvo maži, niūrūs, vos praleido šviesą ir atrodė labiau kaip vitražiniai blokeliai sakralinėje architektūroje. Šviesa, sklindanti į šventyklą iš dangaus, buvo suvokta kaip dieviškojo buvimo atitikmuo, kaip neįtikėtinas viduramžių teatras ar scenografija, kuri turėjo visiškai pakerėti tikinčiuosius. Dažnai būdavo projektuojami trys šalia vienas kito esantys langai, o tai XV – XVI amžiuose simbolizavo ne ką kita, o Šventąją Trejybę.

Raphael Sanzio, Aldobrandini Madonna (Madonna Lord Garvagh), 1510.

Continue reading

Trafaretų meną galėtume priskirti vienai seniausių žmonijos kūrybinių formų. Pirmykščiai žmonės, galima sakyti, irgi naudojo trafaretus, kuomet lietė savo rankas prie urvų sienų, virš jų pūsdami natūralius žemės mineralus ir padengdami uolos paviršius raudonais ar juodais pigmentais  bei palikdami vaiduokliškus delnų atspaudus.

Persikelkime laiku apie 40 000 – 30 000 metų ir pamatysime, kad trafaretinio meno metodai iš esmės nedaug tepasikeitė. Kartono, plastiko ar metalo lakšto naudojimas su iškirptu ar išpjaustyti piešiniu, raštu ar raidėmis yra stebėtinai universalus – tai leidžia menininkams nuspalvinti audinį, iliustruoti rankraščius, spausdinti marškinėlius ir sukurti fantastiškus gatvės meno kūrinius.

„Jūs paliekate dalelę savęs“ – tai yra svarbiausia žymiausių trafaretinio gatvės meno kūrėjų – Blek Le Rat, Banksy ir kitų kūrėjų žinutė apie šią gatvės meno kūrimo techniką. Nors trafaretai jau seniai buvo naudojami oficialiuose vyriausybiniuose, kariniuose, pramoniniuose ženklinimuose, gatvės mene jie pradėti naudoti aštuntajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje.

Vienas pirmųjų tai padarė menininkas John Fekner, panaudodamas kartoninius graffiti trafaretus ir purškiamus dažus, kad sukurtų savo „žodinius ženklus“ – konceptualius graffiti meno kūrinius, kuriuose buvo naudojamos raidės, simboliai, datos ir piktogramos, siekiant atkreipti dėmesį į socialines ir aplinkos problemas.

John Fekner

 

Dešimtajame dešimtmetyje jo pėdomis pasekė Blek le Rat, dabar laikomas trafaretinio graffiti meno tėvu. Įkvėptas septintojo ir aštuntojo dešimtmečio graffiti pradininkų, išmoko kurti trafaretinę dailę, kuri leido išpurkšti dešimtis tūkstančių, o gal ir šimtą tūkstančių vaizdų jo gimtojo Paryžiaus gatvėse. Blek le Rat savo kūriniuose gilinasi į socialinio teisingumo klausimus su didele empatijos ir humoro doze. Šio menininko vardas liudija, kad jo vizitinė kortelė –  žiurkė, kuri, jo manymu, yra vienintelis laisvas gyvūnas mieste. Jo trafaretinio gatvės meno metodai ir temos padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniams gatvės menininkams – Vhils ir C215, tačiau ryškiausias Blek le Rat įpėdinis yra legendinis gatvės menininkas Banksy.

Blek le Rat

 

Banksy reikšmę vis dar sunku įvertinti. Jis sukūrė keletą ikoniškiausių šiuolaikinio trafaretinio meno kūrinių, įskaitant garsiąją „Mergaitę su balionu“, „Besibučiuojančius policininkus“ ir „Įniršį, gėlių metiką“, režisavo „Oskarui“ nominuotą dokumentinį filmą ir sukūrė paveikslą, kuris aukciono metu pats susinaikino į smulkias juostas. O viskas prasidėjo nuo paprasčiausių graffiti trafaretų ir juodų purškiamų dažų.

Banksy

 

Dar viena garsi trafaretinio meno legenda yra Bristolyje gimęs Nick Walker, labiausiai žinomas dėl savo džentelmeniškų personažų – menininkas dažnai paslepia dažų purškiklį, įpiešdamas jį į dryžuotą kostiumą ar katiliuko formos skrybėlaitę.

Nick Walker

 

Amerikietis Shepard Fairey, kuriantis mįslingus OBEY vaizdus, išgarsėjo sukūręs ikoniškąjį JAV prezidento Barak Obama portretą. 

Shepard Fairey

 

Pažvelgus į šių trafaretinio gatvės meno legendų kūrinius, matome, kokią galią, išliekamumą ir poveikį gali turėti trafaretinio meno kūrinys.

Ar pasiruošę išbandyti savo jėgas trafareto mene? Trumpa instrukcija – mūsų sukurtame filmuke!

O mums galite siųsti savo bandymus el paštu: info@menopolis.lt. Lauksime!

 

Ernesta Šimkienė

Šiaulių dailės galerija tęsia pažintį su menu.

Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai koronaviruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Tad lygiai kaip ir pirmojoje pažintyje apie spalvas ir pigmentus, nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai.

Žvelgiant atgal, maistas visada vaidino svarbų vaidmenį mene: akmens amžiaus olų tapytojai dažuose kaip rišamąsias medžiagas naudojo daržovių sultis ir gyvulinius riebalus, o jų kūrybos objektai ir buvo maistas – ritualinės medžioklės scenos, vaizduojančios buivolus ir laukines kiaules, gyvybiškai svarbius jų išgyvenimui. Patys seniausi šiuo metu atrasti piešiniai – tai dar neandertaliečių kurti piešiniai olose Indonezijoje, kuriems yra 44000 metų.

Indonezijos olų piešinių fragmentas, maždaug prieš 44000 metų. 

Continue reading

Virtualioje MENOPOLIO edukacijoje supažindiname su viena iš grafikos technikų – linoraižiniu ir kviečiame susikurti savo grafikos atspaudą. Visa informacija – animuotame filmuke.

Grafika yra vaizduojamosios dailės šaka, pasižyminti didele technikų įvairove. Grafikos atvaizdus galima kurti medinėse, metalinėse klišėse, akmeninėse plokštėse, linoleumo, plastiko lakštuose, nuo kurių spausdinami grafikos atspaudai. Grafikos spausdinimo būdu galima tiražuoti kūrinius, t. y. atspausti daugiau to paties piešinio variantų. 

Linoraižinys yra iškiliaspaudės grafikos technika. Piešinys raižomas minkštame linoleume. Atspaudams tinkamiausi specialūs grafikai skirti dažai. Vienas iš technikos ypatumų – gaunamas apverstas veidrodinis vaizdas. Paruoštas linoleumas vadinamas kliše. Pasiruošus klišę galima padaryti daug to paties piešinio, bet skirtingų spalvų (o galima ir vienos spalvos) atvaizdų. 

Profesionaliai raižinius Lietuvoje pradėta kurti 1805 metais, kuomet Vilniaus universitete Laisvųjų menų fakultete buvo įsteigta Raižybos katedra. Nors linoleumas kaip grindų danga pradėtas naudoti 1860-aisiais, linoraižinio techniką pirmiausia panaudojo „Die Brücke“ menininkai Vokietijoje maždaug 1905 – 1913 metais. 

Daugiau su grafikos raižymo technikomis, taip pat ir monotipija supažindiname edukaciniame Šiaulių dailės galerijos užsiėmime „Kas ta grafika?“ 

Įkalinti koronaviruso namuose pradedame naują edukacinę rubriką VIRTUALI MENOPOLIO EDUKACIJA.

Įrašas Nr.1. SPALVOS IR NATŪRALŪS PIGMENTAI.

Nuo pat žmonijos egzistencijos pradžios spalvos turėjo milžinišką vaidmenį mūsų pasaulio suvokimui ir kalbėjimui apie jį. Spalvos mus veikia – ramina, provokuoja, džiugina, erzina. Nuo pat pirmykščių piešinių, kuomet uolienos gabalas brėžė bizono kontūrą iki sintetinių pigmentų modernistinėse ekspresyviose drobėse spalvos mūsų vaizduotėje dėliojasi į pačias įvairiausias kombinacijas, iliuzijas ir kuria fantastiškus reginius. Spalvose, pačiose neįtikimiausiose pigmentų kelionėse po pasaulį įrašyta visa mūsų žmonijos istorija. Keliaudami tik paskui vieną pigmentą, tarkime, paskui ultramariną iš Afganistano į Veneciją, galime nueiti visą istorinę epochą. O kur dar fizikinis spalvos suvokimas. Optiniai dėsniai. Cheminės formulės. Emocinis poveikis. Simbolika… Apie spalvas ir pigmentus galima kalbėti labai daug ir labai plačiai.

Taigi, šiek tiek apie natūralius pigmentus ir iš ko iki sintetinių pigmentų eros buvo galima išgauti spalvą. Paminėsime keletą pigmentų, įdomesnių atvejų, nes visko aprėpti neįmanoma.

Ar žinote spalvą, pavadinimu Indijos geltona? Iš ko ji išgaunama? Manoma, kad iš karvių, šertų tik mangų lapais, šlapimo. Jis būdavo išdžiovinamas ir milteliai parduodami dailininkams.

Indijos geltona

Teignmouth, Joseph Mallord William Turner, 1812

Continue reading

1 2 3 9