Naujienos
Ernesta Šimkienė
Korona virusas mums visiems netikėtai ir nelauktai išplito pasaulyje, sukeldamas neįtikėtinus pokyčius visuomenėje, socialinėje elgsenoje ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau didžiulės, naikinančios, daugybę gyvybių nušluojančios pandemijos tikrai nėra naujiena žmonijos istorijoje – greičiau tai įprasta, vis atsikartojanti žmonių gyvenimo dalis, tad menininkai marą taip pat vaizdavo savo kūriniuose. Juodoji mirtis viduramžiais buvo viena žiauriausių pandemijų. Dėl jos Azijoje mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių, o Europoje, tuomet, kai pandemija įgavo didžiausią piką 1347 – 1351 metais net apie 200 milijonų žmonių. 1918 – 1920 m. ispaniškojo gripo pandemija visame pasaulyje užkrėtė 500 milijonų žmonių – vos ne trečdalį pasaulio gyventojų. Manoma, kad mirė apie 100 milijonų žmonių. Ir visa tai vyko tikrai ne taip seniai, tik prieš šimtą metų…
Nuo juodosios mirties XIV amžiuje mirė daugybė menininkų, tarp jų ir didieji Sienos meistrai broliai Ambrogio ir Pietro Lorenzetti. Juodosios mirties siaubas apėmė visą gotikos kultūrą. Poveikis buvo ilgalaikis, sukeldamas niūrią tamsumą vaizduojamajame mene, literatūroje ir muzikoje. Baisi šio laikmečio trauminė patirtis daugelį dešimtmečių kurstė rašytojų ir tapytojų vaizduotę. Apokalipsė, pragaras, šėtonas ir dalgiu mojuojanti giltinė buvo populiarūs to meto motyvai.
Fresco in the former Abbey of Saint-André-de-Lavaudieu, France, 14th.
Šiaulių dailės galerija toliau tęsia karantino edukacijas. Supažindiname su labai smagia ir namie nesunkiai pasidaroma animacijos technika – stop kadro animacija, kurios pradininkas Europoje buvo Vladislovas Starevičius, gyvenęs Lietuvoje.
Vladislovas Starevičius su savo personažais.
Kviečiame pažiūrėti mūsų sukurtą filmuką, kuriame trumpai pristatoma ši animacijos technika ir susipažinti su stop kadro animacijos istorija.
Ernesta Šimkienė
Kai užsidaro durys, atsiveria langai… Leisdami laiką priverstinėje izoliacijoje ir karantine, staiga labai akivaizdžiai suvokėme, koks pasaulis yra trapus, kaip greitai jis gali pasikeisti, sustingti, sulėtėti. To tikrai negalėjome įsivaizduoti, nes tokia distopija buvo įmanoma tik fantastinėse knygose ar filmuose. Tad likome namie. O čia atrandame langą – portalą į išorinį pasaulį, jungiame “Windows”, kad išeitume į virtualybę ar atidarome savo minčių ir pasąmonės langus bei langines, ieškodami nusiraminimo ar naujų galimybių.
Šviesus ar tamsus, atvertas ar užvertas – langas kaip architektūrinis elementas dailininkų paveiksluose tarnauja ne tik kaip kompozicijos fonas ar akcentas, bet ir kaip vilties, permainų, žingsnio į nežinią metafora. Pažvelgę į langus meno kūriniuose galime atrasti pačių įvairiausių simbolinių prasmių. Langas atskiria ir jungia vienu metu, tad šitoje būsenoje ir erdvėje tarp „čia” ir „ten” turime galimybių užčiuopti unikalią tarpinę, virsmo, perėjimo būseną.
Pats langas (durys taip pat) kaip architektūrinis elementas vienu metu yra ir interjero, ir eksterjero detalė. Vos jam atsiradus, niekas nepagalvojo, koks laikui bėgant jis bus toks svarbus. Mažos stiklo plokštelės šimtmečiams praėjus virto ištisiniais stiklo rūmais ir miestais. Pirmieji langai buvo maži, niūrūs, vos praleido šviesą ir atrodė labiau kaip vitražiniai blokeliai sakralinėje architektūroje. Šviesa, sklindanti į šventyklą iš dangaus, buvo suvokta kaip dieviškojo buvimo atitikmuo, kaip neįtikėtinas viduramžių teatras ar scenografija, kuri turėjo visiškai pakerėti tikinčiuosius. Dažnai būdavo projektuojami trys šalia vienas kito esantys langai, o tai XV – XVI amžiuose simbolizavo ne ką kita, o Šventąją Trejybę.
Raphael Sanzio, Aldobrandini Madonna (Madonna Lord Garvagh), 1510.
Trafaretų meną galėtume priskirti vienai seniausių žmonijos kūrybinių formų. Pirmykščiai žmonės, galima sakyti, irgi naudojo trafaretus, kuomet lietė savo rankas prie urvų sienų, virš jų pūsdami natūralius žemės mineralus ir padengdami uolos paviršius raudonais ar juodais pigmentais bei palikdami vaiduokliškus delnų atspaudus.
Persikelkime laiku apie 40 000 – 30 000 metų ir pamatysime, kad trafaretinio meno metodai iš esmės nedaug tepasikeitė. Kartono, plastiko ar metalo lakšto naudojimas su iškirptu ar išpjaustyti piešiniu, raštu ar raidėmis yra stebėtinai universalus – tai leidžia menininkams nuspalvinti audinį, iliustruoti rankraščius, spausdinti marškinėlius ir sukurti fantastiškus gatvės meno kūrinius.
„Jūs paliekate dalelę savęs“ – tai yra svarbiausia žymiausių trafaretinio gatvės meno kūrėjų – Blek Le Rat, Banksy ir kitų kūrėjų žinutė apie šią gatvės meno kūrimo techniką. Nors trafaretai jau seniai buvo naudojami oficialiuose vyriausybiniuose, kariniuose, pramoniniuose ženklinimuose, gatvės mene jie pradėti naudoti aštuntajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje.
Vienas pirmųjų tai padarė menininkas John Fekner, panaudodamas kartoninius graffiti trafaretus ir purškiamus dažus, kad sukurtų savo „žodinius ženklus“ – konceptualius graffiti meno kūrinius, kuriuose buvo naudojamos raidės, simboliai, datos ir piktogramos, siekiant atkreipti dėmesį į socialines ir aplinkos problemas.
John Fekner
Ernesta Šimkienė
Šiaulių dailės galerija tęsia pažintį su menu.
Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai koronaviruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Tad lygiai kaip ir pirmojoje pažintyje apie spalvas ir pigmentus, nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai.
Žvelgiant atgal, maistas visada vaidino svarbų vaidmenį mene: akmens amžiaus olų tapytojai dažuose kaip rišamąsias medžiagas naudojo daržovių sultis ir gyvulinius riebalus, o jų kūrybos objektai ir buvo maistas – ritualinės medžioklės scenos, vaizduojančios buivolus ir laukines kiaules, gyvybiškai svarbius jų išgyvenimui. Patys seniausi šiuo metu atrasti piešiniai – tai dar neandertaliečių kurti piešiniai olose Indonezijoje, kuriems yra 44000 metų.
Indonezijos olų piešinių fragmentas, maždaug prieš 44000 metų.