ETALTFBEN

 

image2998

Ernesta Šimkienė

Šiaulių dailės galerija tęsia pažintį su menu.

Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai koronaviruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Tad lygiai kaip ir pirmojoje pažintyje apie spalvas ir pigmentus, nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai.

Žvelgiant atgal, maistas visada vaidino svarbų vaidmenį mene: akmens amžiaus olų tapytojai dažuose kaip rišamąsias medžiagas naudojo daržovių sultis ir gyvulinius riebalus, o jų kūrybos objektai ir buvo maistas – ritualinės medžioklės scenos, vaizduojančios buivolus ir laukines kiaules, gyvybiškai svarbius jų išgyvenimui. Patys seniausi šiuo metu atrasti piešiniai – tai dar neandertaliečių kurti piešiniai olose Indonezijoje, kuriems yra 44000 metų.

Indonezijos olų piešinių fragmentas, maždaug prieš 44000 metų. 

Egiptiečiai taipogi turėjo ypatingą santykį su maistu, pradedant kasdienėmis aukomis dievams, baigiant hieroglifiniuose reljefuose išraižytomis javų ir duonos piktogramomis, žemės ūkio darbų cikliškumo vaizdais, pačių maisto gėrybių ir negailestingų faraonų valdininkų, skaičiuojančių derlių ir nusavinančių daugiau nei pusę užaugintų gėrybių vaizdavimu.

Stela of the Steward Mentuwoser (detail of lower half). Middle Kingdom, Dynasty 12, reign of Senwosret I, regnal year 17 (ca. 1944 B.C.). Northern Upper Egypt, probably Abydos.

Romėnai mėgo prabangą ir linksmybes. Jie ne tik mėgavosi valgymu ir prašmatniomis puotomis, bet gausiai aukojo dievams ir deivėms. Vynuogės buvo skirtos vyno dievui Bachui ir simbolizavo laimingą pomirtinį gyvenimą. Kviečiai buvo skirti Cererai, derlingumo deivei. Romėnų grindų mozaikose buvo vaizduojami maisto likučiai, kurie po banketų buvo tiesiog išmėtomi ant žemės. Mozaikos tiesiog atkartojo romėnų įpročius, o sieninės tapybos darbuose tapė maistą, gėrimus, gyvūnus ir stalo įrankius, vaizduodami tiek religines, tiek pasaulietines scenas. Romėnai siekė tikroviškai nutapyti maisto produktus. Jau tada ėmė formuotis vakarietiška natiurmorto tradicija, kuri ypatingai atsiskleidė olandų tapybos aukso amžiuje.

Decorated mosaic floor II century a.c. Vigna Lupi. Roman copy of the Sosos Mosaic. Pergamon, II century bC. Vatican Museums, Rome.

 

Wall painting of a silver service for drinks. Tomb of Vestorio Prisco, 75 a.C. Excavations of Pompeii, Naples.

 

Wall painting. Pompeii, House of Giulia Felice, 79 BC National Archaeological Museum, Naples.

Viduramžiai vakaruose iš esmės buvo skirti skleisti krikščionybę, todėl tokios “nedieviškos” scenos kaip maistas nebuvo vertos meno kūrinio. Tačiau viduramžių pabaigoje, kuomet po truputį įsigali miestiečių ir turtingųjų luomai, kuomet atsiranda ir galimybė persivalgyti bei apsiryti, rankraščiuose galima matyti maisto ruošimo ir vartojimo scenas, kaip neatskiriamą gyvenimo faktą. Skirtingos socialinės klasės maistą vartojo skirtingai. Piešiniai išduoda, kaip jis buvo gaminamas, patiekiamas ir valgomas (pavyzdžiui, su šakute ar su pirštais). Viduramžių pabaigoje aristokratiškas stalas jau buvo nukrautas puikiausiais maisto produktais, pvz. galime pamatyti, kaip turtinga šeima mėgaujasi sumedžiotu paukščiu, patiektu kartu su jo plunksna ant sidabrinės lėkštės. Kūriniuose buvo ir daug moralizavimo – sotus turtuolis, atsisakydamas sušelpti bėdžių, keliauja tiesiai į pragarą, o elgetos laukia dangus.

Master of James IV of Scotland, The Feast of Dives, about 1510 – 1520 (Collection: The J. Paul Getty Museum)

Paskutinė vakarienė yra, ko gero, dažniausiai vaizduojamas ir garsiausias valgis visoje meno istorijoje. Nors įvairiose paskutinės vakarienės interpretacijose daugiausia dėmesio skiriama Judo išdavystei, lemtingos vakarienės vaizduose visada simboliškai atsiduria duona ir vynas. Kai kurie teologai mano, kad vakarienė vyko Paschos metu. Tokiu atveju ant Jėzaus stalo galėjo būti išdėstyti ir kiti maisto produktai, pavyzdžiui, troškintos pupelės, alyvuogės, datulės, vaisiai ir riešutai. Gali būti, kad Jėzus buvo Viduržemio jūros dietos šalininkas!

Leonardo Da Vinci, The Last Supper, 1495-1498.

 

Plautilla Nelli, The Last Supper, pre-restoration, possibly Thomas and Peter (Francesco Cacchiani), 1568.

 

Plautilla Nelli, The Last Supper, detail, 1568.

Renesanso dailininkas Giuseppe Arcimboldo nutapė įmantrius portretus, kuriuose tarsi dėlionėse veido bruožus kuria vaisiai, daržovės, gėlės, gyvūnai. Apie šį italų tapytoją žinoma nedaug, išskyrus tai, kad 1562 m. jis nuvyko į Habsburgų teismą ir vėliau ten dirbo tapytoju net trims imperatoriams – Ferdinandui I, Maximilianui II ir Rudolfui II. Paslaptimi išlieka, kodėl jis pradėjo tapyti būtent tokius portretus. Tačiau šie paveikslai yra neabejotinos imperatoriškos alegorijos: Rudolfas II yra vaizduojamas kaip romėnų dievas Vertumnas – permainų, metų laikų kaitos, augalų ir sodų augimo, upės tėkmės, žmonių nuotaikos, vaisių brandos stadijų dievas. Neįtikėtina vaisių ir daržovių įvairovė Arcimboldo tapyboje rodo, kad sugrįžo gausos ir pilnatvės laikai.

Giuseppe Arcimboldo, Portrait of Rudolf II as Vertumnus, 1590

 

Vaisių ir daržovių tapyba ne visada buvo susijusi tik su religija, dorybe ir gausa. Kartais jie buvo tapomi kaip neabejotini seksualumo simboliai. Pavyzdžiui, prie gausiai daržovėmis turguje nukrauto prekystalio pasilenkusi moteris provokuojančiai žvelgia į žiūrovą, ketindama pjaustyti kopūstą – moteriško seksualumo simbolį, o vyras rankoje laiko didelę morką, rodydamas į agurką, įtaisytą tarp dviejų pomidorų. Drąsu? Taip! Provokatyvu? Be abejonės…

Pieter Aertsen, Market Scene, 1569

 

Olandai ir flamandai buvo fantastiški barokinio natiurmorto meistrai. Būtent jie įtvirtino natiurmortą, kaip atskirą ir nepriklausomą dailės žanrą. Paveikslai turėjo parodyti techninį menininko meistriškumą ir pavaizduoti gausius, nuo gėrybių lūžtančius turtingųjų stalus. Tarp brangių vynuogių čia puikuojasi milžiniški omarai, egzotiški citrusai guli ant prašmatnaus aksomo, o sultingos austrės šnabždasi su krevetėmis. Karališka puota! Absoliuti pasiturinčio olandų prekybininko pilnatvė ir išsipildymas. Mums tai – suvokimo apie jų kultūrinį ir socialinį gyvenimą šaltinis. Fotografija tada dar neegzistavo, todėl tapyba yra neįkainojama to meto metraštininkė.

Still Life With Fruit, Nuts and Cheese, Floris Claesz van Dijck, 1613

 

Jan Davidsz de Heem, Still life with ham, lobster and fruit, 1653.

 

Kiek kitaip nei jo amžininkai tapė garsus olandų dailininkas Jan‘as Vermeer‘is. Jis naudojo be galo brangius pigmentus – tam išleido visus savo pinigus ir santaupas. Vermeer‘io darbuose dažnai vaizduojamos moterys, atliekančios paprastus buitinius darbus. Viename jo kūrinių vaizduojami paprasti produktai. Moteris pila pieną iš ąsočio, ant stalo padėta duona – elementarus, visiškai nieko bendra su prabanga neturintis maistas. Ypatinga išskirtinė Vermeer‘io kūrinių šviesa ir šiluma, sklindanti pro langą ir ši paprasta scena tapo gerokai ikoniškesnė nei dosnios jo kolegų tapytojų barokinės maisto puotos.

Jan Vermeer, The Milkmaid, 1660

O ką gali simbolizuoti kiaušinis? Be abejo – gyvybę, pradžią, vaisingumą, tobulumą, klestėjimą, sveikatą, grožį, gamtos prisikėlimą. Senutė pardavinėjanti kiaušinius būtent ir simbolizuoja amžiną gyvybės atsinaujinimo ciklą. O Jean-Baptiste Greuze paveiksle, nutapytame 1756 metais vaizduojama moralizuojanti scena, kur sudužę kiaušiniai reiškia mergaitės nekaltybės praradimą. Patempta mergaitės lūpa ir nelaiminga mina, pašaipus mažo vaiko gestas, laikantis kiaušinių lukštus ir varvantį trynį, pateikia akivaizdžią potekstę, jog buvo sudaužyta kai kas daugiau nei kiaušiniai – mergaitės dorybė.

Jean Baptiste Greuze, Broken Eggs, 1756

 

 

Hendrick Bloemaert, Old Woman Selling Eggs, 1632.

 

Georg Flegel, Snack With Fried Eggs, 1600.

 

Hieronymus Bosch, Concert in the Egg, 1561

17-18 amžiuje pasaulis ėmė žymiai labiau judėti ir globalėti, prekybos keliais į Europą atkeliavo egzotiški prieskoniai, kava, šokoladas. To negalėjo nepastebėti ir menininkai. Kūriniuose galima pamatyti kavos, arbatos gėrimo ritualus, kaip naują gyvenimo būdą. Dabartiniai hipsteriai, nepaleidžiantys kavos puodelio iš rankų, ko gero jau tada išsikasė sau pamatus.

Léonard Defrance, Femmes buvant le café, 1763, Musée dAnsembourg Liège.

 

Paul Cezanne, Woman With a Coffeepot, 1895.

 

Ernst Ludwig Kirchner, Coffee Drinking Women, 1907

 

19-ame amžiuje Prancūzijos karališkąjai akademijai paprasti namų aplinkos natiurmortai tikrai neatrodė verti tapytojų drobių. Tai nebuvo didinga mitologinė ar religinė tema, todėl nevertėjo dėl to gadinti dažų ir teptukų. Tačiau Paul‘is Cezanne‘as kryptingai dirbo be paliovos stebėdamas ir šimtus kartų tapydamas tiesiog… obuolius ir apelsinus. Jis nepailsdamas dirbo ir įrodė, kad šis kuklus žanras gali paspartinti šiuolaikinės tapybos idėjas. 1870-aisiais Cezanne’as nutapė visą natiurmortų vaizdų ciklą ir tuo pačiu paklojo pamatus visai tolesnės moderniosios tapybos ir kubizmo raidai.

Paul Cezanne, Apples and Biscuits, 1895

 

Paul Cezanne, The_Basket of Apples, 1926, Art Institute of Chicago.

1932 metais italas Filippo Tommaso Marinetti, futuristinio judėjimo pradininkas išleido futuristinės kulinarijos knygą „Futurist Cookbook“. Tai nebuvo tik receptų rinkinys. Tai buvo savotiškas manifestas. Maisto ruošimas ir vartojimas čia buvo naujos pasaulėžiūros dalis, avangardinis šou. Knygoje buvo nurodyti nepriekaištingo patiekalo elementai. Tokie pietūs turėjo pasižymėti originalumu, harmonija, skulptūrine forma, kvapu, muzika ir derinama su kanapėmis. Knyga įkūnijo judėjimą į priekį ir apsėdimą ateities vizijomis. O kurti ateitį gali tik sunaikinęs visus praeities šešėlius.  Buvo garsiai raginama panaikinti makaronus kaip sustingusios, istorijos, kultūros bei meno persotintos ir perkrautos Italijos simbolinę liekaną. Dauguma futuristinių „formulių“, švelniai tariant, buvo nevalgomos. Pavyzdžiui, „susijaudinusios kiaulės“ receptas yra toks: „nuluptas saliamis patiekiamas vertikaliai inde, kuriame sumaišyta labai karšta juoda kava su dideliu kiekiu odekolono“. Restoranus futuristai kūrė kaip atskirus meno projektus, darė spektaklius o skulptūras kūrė iš sūrio ir šokolado. Marinetti, nuotraukoje valgantis makaronus, yra absoliutus antagonizmas jo paties idėjoms. 

Filippo Tommaso Marineti, Futurist Cookbook

 

Marinetti eating pasta at Milan’s Biffi restaurant, 1930, Courtesy Estorick Collection

 

20-ame amžiuje vis labiau įsigalintį vartotojiškumą, masinę gamybą taip pat reflektavo ir kritikavo meno bendruomenė. Garsusis amerikiečių pop meno atstovas Andy Warhol’as sukūrė 32-iejų „Campbell“ sriubos skardinių seriją. Jos primena masiškai gaminamus reklaminius skelbimus, tačiau kiekviena skardinė piešta rankomis. Warhol’as taip akcentavo reklamos vienodumą ir masiškumą, kruopščiai atkartodamas tą patį vaizdą ant kiekvienos atskiros drobės. Jas skyrė tik etiketės kiekvienos skardinės priekyje, nurodančios tam tikrą sriubos rūšį. Warhol’as apie “Campbell” sriubą sakė: „Aš ją valgiau. 20 metų kasdien valgiau tuos pačius priešpiečius. 20 metų. Vėl ir vėl.“

Andy Warhol, Campbell Soup Cans, 1962.

 

Būtent maisto produktai dažnai atsiduria šiuolaikinių menininkų akiratyje kaip tam tikra vartotojiškumo kritika. Pavyzdžiui, Amerikos fotografas Peteris Menzel‘is ir rašytojas Faith D’Aluisio keliavo po pasaulį dokumentuodami vieną svarbiausių žmonijos elgsenos faktorių – tai, ką jie valgo. Jų projektas „Alkana planeta“ vaizduoja viską, ką vidutinė šeima skirtinguose planetos kampeliuose sunaudoja per savaitę ir kiek tai kainuoja.

Peter Menzel, Faith D’Aluisio. Chad. The Aboubakar family of Breidjing Camp. Food expenditure for one week: 685 CFA Francs or 1.23 USD.

 

Peter Menzel, Faith D’Aluisio. Germany. The Sturm Family of Hamburg. Food Expenditure for One Week: € 253.29 or 325.81 USD

 

Arba garsusis vokiečių fotografas Andreas Gursky, kuris fotografavo milžiniškus supermarketus, paversdamas jų prekėmis nukrautus prekystalius į monumentalius vartotojiškos visuomenės peizažus. Jo nuotraukos parduodamos už rekordines milijonines sumas.

Andreas Gursky, 99 cent II, 1999 – 2009.

 

Kinijos šiuolaikinis menininkas ir politinis aktyvistas Ai Weiwei sukūrė didžiulę meninę instaliaciją „Sunflower Seeds“ („Saulėgrąžų sėklos“). Pirmą kartą kūrinys buvo eksponuotas „Tate Modern“ galerijoje Londone 2010 – 2011 metais. Mene ne viskas yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai nėra tiesiog milijonai išpiltų saulėgrąžų, per kurias galima vaikščioti kaip per kilimą. Kiekviena sėkla yra „pagaminta Kinijoje“ („Made in China“) iš porceliano. Tai yra tam tikras masinės gamybos produktų, kuriuos Kinija didžiuliais kiekiais gamina Vakarų šalims, komentaras. Senos moterys ir paaugliai mažame Jingdezheno miestelyje kiekvieną krosnyje išdegtą porcelianinį grūdelį ėmė rankomis ir tapė miniatiūriniais teptukais ir vėl degė degimo krosnyse. Tai genialus darbas, kuris simbolizuoja kasdienybę, alkį (saulėgrąžų sėklos buvo pagrindinis maisto produktas Kinijos kultūrinės revoliucijos metu), kolektyvinį darbą, Kinijos pramonę ir tiesiog tai, kad už kiekvienos kruopščiai pagamintos ir rankomis ištapytos sėklos slypi unikalus žmogus ir jo istorija, o ne tik „Made in China“.

Ai Weiwei, Sunflower Seeds, 2018.

 

Ai Weiwei

 

Cukraus fabriko pastate Brukline, menininkė Kara Walker pastatė milžinišką moterį-sfinksą iš putplasčio, padengto cukrumi. Priešais ją – dar 15 figūrų iš cukraus ir melasos. Ji norėjo sukurti kūrinį, kuris papildytų, kontekstualizuotų cukraus fabriko erdvę, o tuo pačiu priverstų apmąstyti imperializmą, vergiją, vergų prekybą, kuomet prekiaujama “cukrumi kūnams ir kūnais dėl cukraus”.

Kara Walker, Sugar Baby, 2014.

 

Roy Lichtenstein, Still Life With Crystal Bowl / Wayne-Thiebaud, Cakes, 1963.

Vienas skandalingiausių pastarojo meto kūrinių – Maurizio Cattelan’o lipnia juosta prie sienos priklijuotas bananas, pavadinimu “Comedian”, vėliau dar ir suvalgytas kito menininko – David’o Datuna’os, kuris atliko performansą, pavadinimu “Alkanas menininkas” (“Hungry Artist”), taip pakurstydamas dar aršesnes diskusijas visuomenėje. Kūrinį įsigiję pirkėjai už 120 000 USD jį įvardijo kaip „meno pasaulio vienaragį“, palygindami su jau minėtomis Warhol’o sriubos skardinėmis. Savininkai taip pat suprato ir akivaizdų absurdą, slypintį šiame kūrinyje. Nepaisant visko, kūrinys žaibiškai tapo, ko gero, žinomiausiu ir prieštaringiausiai vertintų kūrinių 2019 metais – apie kūrinį diskutavo net tie, kuriems menas paprastai visiškai nerūpi. Kūrinį įsigijusi pora aiškino, kad pamatę, kokias diskusijas “Comedian” sukėlė visuomenėje, nusprendė jį įsigyti, norėdami užtikrinti, kad jis bus prieinamas visuomenei amžinai ir toliau kurstys mintis ir emocijas. Jie iš tiesų nusipirko idėją, autentiškumą, juolab, kad Maurizio Cattelan’as gerai meno pasaulyje žinomas ir provokatyviais kūriniais jau išgarsėjęs menininkas. Vienas jo kūrinių – 18-os aukso karatų unitazas, pavadintas “Amerika” ir parduotas už 6 mln. dolerių. Tad jei mes, paprasti mirtingieji, būtume priklijavę bananą, nieko tai nebūtų sudominę, bet kai tai padarė didelę kūrybinę istoriją turintis menininkas, tai jau suveikė visai kitaip.

Maurizio Cattelan, Comedian, 2019.

 

Maurizio Cattelan, America, 2016.

 

Taigi, maistas mene dažnai yra ne tik vienplanis vizualinis pasakojimas, bet alegorijos tam tikroms dorybėms ar vertybėms, o kartais – erotika, egzotika ir prabanga. Modernistai, tokie kaip Cezanne’as, paprastu natiurmorto žanru parodė, koks gali būti modernus menas, o šiuolaikiniai menininkai tyrinėja globalius maisto industrijos, kultūros ir visuomenės elgsenos aspektus. O kur dar virtuali socialinė erdvė, lūžtanti nuo instagraminių maisto fotografijų… Kažkada tai bus didžiulė tyrimo apie mus – ką mes vaglome, geriame ir kas esame – medžiaga.

Daugiau apie tai supažindiname edukaciniame Šiaulių dailės galerijos užsiėmime „Menas ir technologijos“.

Jūs taip pat galite sudalyvauti šioje maisto šventėjė – siųskite jums labiausiai patinkančias nuotraukas ar kūrinius su maistu el. paštu: info@menopolis.lt. Įdomiausius skelbsime Šiaulių dailės galerijos facebook paskyroje.