VIRTUALI MENOPOLIO EDUKACIJA Nr. 8. NUOTRAUKŲ SIUVINĖJIMAS

Šiaulių dailės galerijos virtualių MENOPOLIO edukacijų cikle toliau supažindiname su netikėta, bet labai smagia technika – nuotraukų siuvinėjimu.

Apie tai – trumpas filmukas:

 

Taigi, ką galima siuvinėti? Viską! Ant ko galima siuvinėti? Ant visko!

Geriausias to pavyzdys – bene žinomiausia šiuolaikinė Lietuvos tekstilės menininkė Severija Inčirauskaitė – Kriaunevičienė, kurios siuvinėjimams paklūsta net automobilių kapotai, storos ketaus keptuvės, kareiviški šalmai ar seni surūdiję kibirai. Šiuolaikinė tekstilė, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinių menų, griauna tradicinę sampratą apie meninės raiškos formas ir panaudojimo galimybių ribas. Svarbiausias elementas – kūrinio idėja, o jai atskleisti tinka įvairiausios priemonės. Menininkė kuria objektus, jungiančius kasdienybę su istoriniais kontekstais. Senovine, archajiška technika, pagal gerai atpažįstamas schemas išsiuvinėtos gėlės ir kiti objektai ant kibirų, laistytuvų, samčių, keptuvių bei puodų dangčių keičia požiūrį į objektus ir pačią siuvinėjimo techniką. Autorė nepaiso medžiagiškumo, bet kartu jį dar įtaigiau pabrėžia. Siuvinėjimas kryželiu primena ir skaitmeninio vaizdo susidarymo principą – pikselinį vaidą, išbyrantį žiūrint iš labai arti ir kuriantį išbaigtą reginį atsitraukus.

 

 

 

 

Pasaulio kontekste yra daug įdomių menininkų, dažniausiai menininkių, kurios taip pat labai savitai ir šiuolaikiškai panaudoja siuvinėjimo technikas, tarsi pakeldamos tekstilės meną į kitą lygmenį.

Menininkę Aną Teresą Barboza žavi idėjų, kurias menininkas gali sukurti naudodamas siuvinėjimo technikas, įvairovė. Jos kūriniuose vyrauja dėmesys žmogaus kūnui. Ji dirba su nuotraukomis, atspausdintomis ant audinio, kurias vėliau puošia dygsniais, siuvinėja dekoratyvinius raštus, kurie tampa tam tikru kamufliažu. Ji tai pat gilinasi į peizažo, augmenijos temas, paversdama kūrinius trimačiais objektais, taip gerokai išplėsdama siuvinėjimo lankelio ribas. 

 

 

 

 

Lynn Skordal daugelį metų dirbo teisininke, o išėjusi į pensiją grįžo prie savo pirmosios meilės – kūrybos. Kurdama kvapą gniaužiančius šiuolaikinio meno kūrinius, ji naudoja įvairias technikas, įskaitant koliažą ir siuvinėjimą.

 

 

Šiuolaikinės tekstilės menininkės Kirsty Whitlock kūriniai meta iššūkį tradicinėms siuvinėjimo technikoms ir raiškos būdams ir siekia perduoti socialinės atsakomybės žinutę. Ji naudoja perdirbtas medžiagas – išmetimo, šiukšlių daugėjimo kultūros permąstymas yra nuolatinė ir pagrindinė šios autorės tema. Siuvinėjimo pagrindui ji naudoja plastikinius maišelius, laikraščius ir išmestus namų apyvokos daiktus.

 

 

 

Lauren DiCioccio tiria masinės informacijos priemonių poveikį. Žurnalai, laikraščiai ir plastikiniai maišeliai naudojami kaip įkvėpimas, atspirties taškas, o juose rasti vaizdai yra galingo ir provokuojančio darbo pagrindas. Tačiau menininkė taip pat siekia sujaudinti žiūrovą savotišku nostalgijos jausmu – kadangi šios visuomenės informavimo priemonės tampa vis labiau pasenusios, jos kūryba primena jau praėjusius laikus.

 

 

 

Inge Jacobsen naudoja reklaminius vaizdus, dažniausiai iš žurnalų ir, naudodama siūlus, perkuria klasikinę reklamą. Siuvinėdama ji fiziškai pakeičia paveikslėlius ir jų reikšmę. Menininkė šį procesą vadina „užgrobimu“ – apropriacija. Mėgstami jos objektai – mados pasaulio ikonos. Inge dirbo ir „American Express“ komisijoje, kuri norėjo, kad trys jų klasikinės kortelės įgautų naują perspektyvą ir tai galima būtų naudoti  reklaminėje kampanijoje.

 

 

Pagrindinis Izziyana Suhaimi kūrybos būdas taip pat yra siuvinėjimas. Ši menininkė siekia išardyti ribas, egzistuojančias tarp tradicinės ir populiariosios kultūros, tirdama ir išryškindama ne tik jų ryšius, bet ir skirtumus. Laiko ir kruopštumo reikalaujantis tradicinis dygsniavimo amatas dažnai derinamas su pasauliu, kupinu greito vartojimo, pasitenkinimo ir masinės gamybos. Menininkė siuvinėja popieriuje ant savo kurtų piešinių. 

 

 

 

Tekstilės menininkė Debbie Smyth labiausiai žinoma dėl savo siuvinėtų iliustracijų. Tiksliai susmeigdama adatėles, ištempdama siūlus tarp jų, ji sukuria virpantį kontūrų žaismą – gražų, tačiau tuo pačiu ir šiek tiek nerimastingą. 

 

 

 

Cayce Zavaglia kuria siūlais, tačiau laiko save tapytoja. Jos paveikslai iš tiesų atrodo kaip tapybos kūriniai ir nors darbams ji naudoja vilną, kūrimo techniką skolinasi iš piešimo ir tapybos pasaulių. Iš pradžių ji buvo nusivylusi, nes dirbat su siūlais, ji negalėjo sumaišyti reikiamų spalvų. Palaipsniui ji sukūrė siuvinėjimo sistemą, kur siūlų dengimo eiliškumas galiausiai suteikė tam tikros spalvos ar tono aliuziją. Siūlai imituoja linijų klojimą piešinyje, tarsi piešiant ar potėpių – tapant, taip sukuriant paveiksluose gylį, tūrį ir formą. 

 

 

 

Menininkas Matthew Cox kuria paveikslus, kuriuose tradicinės siuvinėjimo technikos nugula ant plastikinių rentgeno nuotraukų. Kūno dalis čia pratęsia spalvingi siūlų dygsnių inkliuzai, sukurdami visai naujas prasmes ir kontekstus. Menininkas taip pat permąsto ir fotografijos pritaikymo paplitimą šiuolaikiniame mene. Ilgas, kruopštus, daug darbo reikalaujantis siuvinėjimo procesas derinamas su greita fotografijos medija. 

 

 

 

Na, ir galiausia, kodėl gi neišsiuvinėjus duonos skrebučio? Menininkė Judith G. Klausner kuria kūrinius, naudodama įvairiausius maisto produktus – ji kuria tapetus iš garstyčių ir barbekiu padažo, medalionus iš oreo sausainukų ar paveikslus iš guminukų. Ji taip pat ir siuvinėja: kiaušinį ant skrebučio, užaugusį pelėsį ir t.t. Jos darbai yra apie laisvą pasirinkimą. Būdama dvidešimt pirmojo amžiaus moteris, ji gali pasirinkti praleisti dieną kepant duonos kepalą ar po ilgos dienos darbe nusipirkti duonos iš parduotuvės. Menininkė pasirenka praleisti vakarus siuvinėjant. Didžiausias gėris, kad ji gali rinktis derinti šiuos dalykus ir kurti meną.

 

 

 

Taigi, čiumpam seną nuotrauką, adatą, siūlus ir pirmyn į siuvinėjimo terapiją!