menas
Ernesta Šimkienė
Šiaulių dailės galerija tęsia pažintį su menu.
Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai koronaviruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Tad lygiai kaip ir pirmojoje pažintyje apie spalvas ir pigmentus, nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai.
Žvelgiant atgal, maistas visada vaidino svarbų vaidmenį mene: akmens amžiaus olų tapytojai dažuose kaip rišamąsias medžiagas naudojo daržovių sultis ir gyvulinius riebalus, o jų kūrybos objektai ir buvo maistas – ritualinės medžioklės scenos, vaizduojančios buivolus ir laukines kiaules, gyvybiškai svarbius jų išgyvenimui. Patys seniausi šiuo metu atrasti piešiniai – tai dar neandertaliečių kurti piešiniai olose Indonezijoje, kuriems yra 44000 metų.
Indonezijos olų piešinių fragmentas, maždaug prieš 44000 metų.