Ernesta Šimkienė
Kai užsidaro durys, atsiveria langai… Leisdami laiką priverstinėje izoliacijoje ir karantine, staiga labai akivaizdžiai suvokėme, koks pasaulis yra trapus, kaip greitai jis gali pasikeisti, sustingti, sulėtėti. To tikrai negalėjome įsivaizduoti, nes tokia distopija buvo įmanoma tik fantastinėse knygose ar filmuose. Tad likome namie. O čia atrandame langą – portalą į išorinį pasaulį, jungiame “Windows”, kad išeitume į virtualybę ar atidarome savo minčių ir pasąmonės langus bei langines, ieškodami nusiraminimo ar naujų galimybių.
Šviesus ar tamsus, atvertas ar užvertas – langas kaip architektūrinis elementas dailininkų paveiksluose tarnauja ne tik kaip kompozicijos fonas ar akcentas, bet ir kaip vilties, permainų, žingsnio į nežinią metafora. Pažvelgę į langus meno kūriniuose galime atrasti pačių įvairiausių simbolinių prasmių. Langas atskiria ir jungia vienu metu, tad šitoje būsenoje ir erdvėje tarp „čia” ir „ten” turime galimybių užčiuopti unikalią tarpinę, virsmo, perėjimo būseną.
Pats langas (durys taip pat) kaip architektūrinis elementas vienu metu yra ir interjero, ir eksterjero detalė. Vos jam atsiradus, niekas nepagalvojo, koks laikui bėgant jis bus toks svarbus. Mažos stiklo plokštelės šimtmečiams praėjus virto ištisiniais stiklo rūmais ir miestais. Pirmieji langai buvo maži, niūrūs, vos praleido šviesą ir atrodė labiau kaip vitražiniai blokeliai sakralinėje architektūroje. Šviesa, sklindanti į šventyklą iš dangaus, buvo suvokta kaip dieviškojo buvimo atitikmuo, kaip neįtikėtinas viduramžių teatras ar scenografija, kuri turėjo visiškai pakerėti tikinčiuosius. Dažnai būdavo projektuojami trys šalia vienas kito esantys langai, o tai XV – XVI amžiuose simbolizavo ne ką kita, o Šventąją Trejybę.
Raphael Sanzio, Aldobrandini Madonna (Madonna Lord Garvagh), 1510.
Italijos stiklapūčiai buvo pirmieji Europoje, kurie pradėjo gaminti palyginti didelį ir skaidrų stiklą. Šis technologinis proveržis, taip pat didelis trijų dalių, vadinamojo „Venecijos“ lango populiarumas architektūroje suvaidino lemiamą vaidmenį didėjant lango reikšmei intelektinės Renesanso revoliucijos metu. Langas ir jo rėmas padėjo atkreipti dėmesį į kraštovaizdį, kuris, taip netikėtai įrėmintas, pasirodė kaip išbaigtas paveikslas, puikiai tinkantis apmąstymams. Pasikeitė bažnyčios įtvirtintas ir viduramžiais karaliavęs tik „dvasinis“ pasaulio matymas. Žinia, kad langai tuomet buvo tarsi „sielos akys“. Būtent renesanso laikais žmonės su materialiuoju pasauliu susivienijo žvelgdami pro langą. Vienas iš pagrindinių renesanso dailės teoretikų Leonas Battista Alberti tapybą įvardijo kaip atvirą langą į kitą pasaulį. Portretai su langu fone tapo labai populiarūs – drobėse jie kūrė erdvės, perspektyvos pojūtį, žmogus ir gamta tapo nedalomu vieniu, o tai buvo vienas iš esminių renesanso momentų.
Domenico Ghirlandaio, Portrait of an Old Man and a Young Boy, 1490.
Caravaggio kūryboje šviesa užima ypatingą reikšmę. Viename jo kūrinių vaizduojamas momentas, kai mokesčių surinkėjas Matas tampa Kristaus pasekėju. Dieviškos šviesos srautas sklinda būtent pro langą, apšviečia Matą ir sukuria dramatišką momentą. Ši tapybos – chiaroscuro – technologija yra vienas ryškiausių šio menininko palikimų, apibūdinanti tapybos stilių, kuriam būdingas didelis šviesos ir šešėlio kontrastas, perteikiamas tikroviškai ir įtaigiai. Tad langas čia ir kaip fizinės, ir kaip dvasinės šviesos šaltinis.
Caravaggo, The Calling of Saint Matthew , 1599-1600.
Vermeer’io moterys (o jis dažniausiai būtent jas ir tapė) yra panardinamos į be galo šiltą šviesą, sklindančią pro langą. Menininkas niekada nevaizduodavo tos pačios moters du kartus. Jo moterys, užlietos šviesos, įgauna paslaptingo mįslingumo. Olandų meistro dėmesys šviesai, besiliejančiai pro tobulai įkomponuotą langą atvėrė ir naujo – interjero žanro pradžią meno istorijoje.
Johannes Vermeer, Girl Reading a Letter at an Open Window, 1657-59
Lango ir paveikslo aljansas buvo ir išliko labai stiprus. Ir nors daugeliu atvejų ši architektūrinė detalė yra užliejančios, švelnios ar kontrastingos šviesos šaltinis kūrinyje, dažnai lango atidarymas tampa įvykių centru. Būtent prie lango vyksta meilės peripetijos: ilgesingas žvilgsnis, tylus dialogas, ateinančio laukimas… Už lango dainuojamos serenados, pro langą slapčia bėgama pas mylimuosius… Dažnas motyvas – moterys ar mergaitės lange, įvairiausio amžiaus, dažniausiai laukiačios žinutės iš išorinio pasaulio.
Pieter de Hooch, Woman Reading a Lletter,1664.
Šviesą skleidžiantis langas tapo svarbiu romantikos išsiilgusių menininkų vaizdavimo objektu, o žmogus, žvelgiantis kažkur tolyn pro langą – mėgstamu personažu. Tokiame siužete slypi prieštaringa simbolika: viena vertus yra raginama atitrūkti nuo nuobodžios kasdienybės, palikti namų erdves, smulkmenišką buržuazinę egzistenciją ir skubėti tolyn, į platesnius pasaulius, kita vertus – čia užkoduotas akivaizdus negalėjimas pabėgti nuo banalios ir neišvengiamos gyvenimo tikrovės. Šiose istorijose pagrindinis vaidmuo atitenka moteriai, kuri turėjo visaip puoselėti namų židinį. Būtent menininkai romantikai tuomet jau sėjo emancipacijos sėklas. O ką tuo metu veikia paaugliai? Jie yra gerokai išlepinti tingūnai, todėl prie lango gali pūsti tik muilo burbulus, tuščiai leisdami savo dienas. Muilo burbulai dažnai simbolizavo tam tikrą nekaltumą, o tuo pačiu ir laikinumą.
Jean Siméon Chardin, Soap Bubbles, 1733–1734.
Langas kūriniuose neretai tampa svarbiu tarpininku tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Menininkas žvelgia į spalvingą viliojantį pasaulį, kontrastuojantį su nuobodžiu, nykiu interjeru. Už lango – uostas, iš kurio laivai iš plaukia nežinomomis kryptimis į atviras aistringas jūras, į nenuspėjamus susitikimus ir išgyvenimus.
Caspar David Friedrich, Woman at a Window, 1822.
Moters autoportretas gali byloti ir apie taip trokštamą jos laisvę ir nepriklausomybę. Nepaisant pesimistiško siužeto, būdingo visiems siurrealistams, viename tokių, Leonoros Carrington autoportrete už atviro lango vaizduojamas baltas arklys teikia tam tikros vilties. Kažkur visai šalia viskas yra, tikrai yra! Taip trokštamas būties lengvumas, norų išsipildymas ir laimės siekis…
Leonora Carrington, Self-portrait, 1938.
Peizažų meistrai langus vaizduoja paprastai. Jie linkę perteikti grožį „tokį, koks yra“, užuot galvoję apie kažkokius sudėtingus simbolius ir gilius pojūčius. Realistinės dailės atstovams langas yra scenų “iš namų gyvenimo“ autentiškumo elementas, tikrovės liudininkas.
Vilhelm Hammershøi, Dust motes dancing, 1900.
Langas gali būti priemonė tiek nukreipti, tiek sutelkti dėmesį. Jis gali išlaisvinti, suteikti naujų siužetų ir galimybių, kai fizinis ribotumas neleidžia to padaryti. Simbolistai langą naudojo kaip pasaulio įvairialypiškumo metaforą. Vidinį mūsų gyvenimą riboja įvairios sienos, bet užtenka atidaryti langą, pažvelgti į pasaulį plačiau ir atsivers visomis prasmėmis nuostabi perspektyva. Kartais kraštovaizdis ir interjeras derinamas nepaisant jokių perspektyvos dėsnių, suliejant juos į vientisą dermę, suvienijant asmeninę ir supančią erdves.
Tetyana Yablonska, Evening, Old Florence, 1973.
Henri Matisse, The Egyptian Curtain, 1948.
Kiek kitaip langą interpretuoja skandalingasis Marcel’is Duchamp’as, kuris domėjosi regėjimo ir suvokimo problematika. Jis rašė: „Aš naudoju lango idėją, kaip išeities tašką, taip, kaip naudojau teptuką ar formą – konkretų išraiškos būdą… Aš galėčiau padaryti 20 langų, kurių kiekvienas turėtų skirtingą idėją…“. 1920 m. menininkas pristatė kūrinį „Šviežia našlė“, mažą dvigubų durų lango versiją, paprastai vadinamą prancūzišku langu. Pakeitęs keletą raidžių, Duchamp’as „prancūzišką langą“ (“French Window” pavertė „šviežia našle“ (“Fresh Widow”) ir tai buvo nuoroda į smarkiai išaugusį našlių skaičių po Pirmojo pasaulinio karo. Žvelgti į tokį langą nėra jokios prasmės: languose įtaisyta nepermatoma juoda oda. Duchamp’as reikalavo, kad parodos veikimo metu „oda kasdien blizgėtų kaip batai“. Duchamp’as, glaudžiai susijęs su dadaizmu, atsisakė žvelgti į pasaulį už lango ir skelbė visišką būties nesuprantamumą, tuo pačiu kurdamas naują vaizdinę tikrovę.
Marcel Duchamp, Fresh Widow, 1920.
Siurrealistai taip pat produktyviai dirbo kurdami menines metaforas. René Magritte, kuriam menas buvo nuotykis ir kelionė į nežinomą ir neatrastą pasaulį, buvo visiška Alberti priešingybė. Užuot parodęs, kad paveikslas atrodo kaip langas, jis siūlė pagalvoti, ar langas iš tikrųjų atrodo kaip paveikslas ir, ar mūsų pasaulio suvokimas yra objektyvus. Jo langai niūrūs ir išdaužyti … Realybės imitacija slypi stiklo šukėse, o originalus peizažas lieka nepakitęs. Čia jis liudija savo garsiąsias idėjas (prisiminkime įžymiąją pypkę), kad daikto atvaizdas nėra tas pats, kas pats daiktas. Yra tik vienas tikras peizažas, o meno kūrinys yra tik vaizdas, bet ne pats objektas. Menas tiesiog sukuria iliuziją, kuri verčia mus tikėti tuo, ką matome drobėje.
René Magritte, The Domain of Arnheim, 1949.
Konceptualistai taip pat įvairiai interpretavo langus, sukeisdami reikšmes, kuomet langas nėra „langas į pasaulį“, o ekranas, ant kurio kuriamas naujas vaizdas, projektuojama visai kita tikrovė ar perfrazuojami vartotojiškos visuomenės atributai.
Roy Lichtenstein, Picture Window, 1983.
XX amžiuje naujos statybų technologijos išlaisvino sieną nuo atraminės funkcijos ir leido ją paversti dideliu tvirtu langu. Nesibaigiantis skaidrumas sukuria visiško atvirumo, ribų nebuvimo ir erdvės vienovės tarp išorinių ir vidaus erdvių pojūtį. Taigi, langas pradėjo veikti ne tik kaip architektūrinė detalė, bet ir kaip riba, skirianti erdves, pasaulius, žmones ir sielas. Edvard’as Hopper’is savo kūryboje labai dažnai naudojo didžiulius langus. Žymiajame kūrinyje „Nighthawks“ stiklas apsaugo ryškiai apšviestą barą nuo nakties tamsos. Viena vertus, atrodo, kad mes galime matyti viską, kas vyksta, kita vertus, personažus nuo išorinio pasaulio skiria permatoma siena. Nors tai atrodo nematoma, žvelgdamas į amerikiečių menininko paveikslą, gali pajausti transcendentinį, skausmingą žmogaus vienatvės jausmą dideliame mieste. Tokiu būdu menininkai ne tik kuria naują meninę tikrovę, bet sukuria izoliacijos, tylos, apleistumo jausmą.
Edward Hopper, Nighthawks by Edward Hopper, 1942.
Garsus, vienas brangiausių vokiečių fotografų, Andreas Gursky fotografuoja pasikartojančius fragmentus, kurie sukuria beveik abstrakčius vizualinius raštus. Blokinių pastatų langai tam tobulai tinka. Naudodamas savo fotoaparatą, fotomenininkas mato postindustrinę visuomenę kaip didžiulę, gerai organizuotą struktūrą, savarankišką organizmą, veikiantį savo ritmu. Ir štai, šiuo metu, pasaulinės epidemijos fone tai iškyla savo nauju kontekstu – viskas labai trapu, struktūros subyra nuo labai mažo organizmo, stoja ekonomikos, o pasaulio peizažas pasikeičia neįtikėtinu kampu.
Andreas Gursky, Parliament, 1998.
Prieikite prie lango, pažvelkite pro jį. Pažvelkite ne vieną kartą. Skirtingais rakursais. Pieškite, fotografuokite ir siųskite mums: info@menopolis.lt. Kūrybingiausius apdovanosime!
Daugiau meno kūrinių galerijoje:
