ETALTFBEN

 

image2998

Ernesta Šimkienė

Korona virusas mums visiems netikėtai ir nelauktai išplito pasaulyje, sukeldamas neįtikėtinus pokyčius visuomenėje, socialinėje elgsenoje ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau didžiulės, naikinančios, daugybę gyvybių nušluojančios pandemijos tikrai nėra naujiena žmonijos istorijoje – greičiau tai įprasta, vis atsikartojanti žmonių gyvenimo dalis, tad menininkai marą taip pat vaizdavo savo kūriniuose. Juodoji mirtis viduramžiais buvo viena žiauriausių pandemijų. Dėl jos Azijoje mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių, o Europoje, tuomet, kai pandemija įgavo didžiausią piką 1347 – 1351 metais net apie 200 milijonų žmonių. 1918 – 1920 m. ispaniškojo gripo pandemija visame pasaulyje užkrėtė 500 milijonų žmonių – vos ne trečdalį pasaulio gyventojų. Manoma, kad mirė apie 100 milijonų žmonių. Ir visa tai vyko tikrai ne taip seniai, tik prieš šimtą metų…

Nuo juodosios mirties XIV amžiuje mirė daugybė menininkų, tarp jų ir didieji Sienos meistrai broliai Ambrogio ir Pietro Lorenzetti. Juodosios mirties siaubas apėmė visą gotikos kultūrą. Poveikis buvo ilgalaikis, sukeldamas niūrią tamsumą vaizduojamajame mene, literatūroje ir muzikoje. Baisi šio laikmečio trauminė patirtis daugelį dešimtmečių kurstė rašytojų ir tapytojų vaizduotę. Apokalipsė, pragaras, šėtonas ir dalgiu mojuojanti giltinė buvo populiarūs to meto motyvai. 

Fresco in the former Abbey of Saint-André-de-Lavaudieu, France, 14th.

Kai užklupo maras, Europa kaip tik kilo iš „tamsiųjų amžių“, bandydama palikti nemalonius praeities prisiminimus ir pereiti į labiau apsišvietusią erą. Barbarai nebesiaubė ištisų miestelių, kai beatodairiškai būdavo išžudomi vietiniai valstiečiai. Be nuolatinių invazijų baimės, menas ir architektūra pradėjo klestėti. Gotikos tapytojai jau nebuvo tik anonimiški amatininkai, bet gerbiami profesionalai. Tačiau užklupus juodąjai mirčiai, tapyba neišvengiamai nugrimzdo į tamsos erą, perpildytą iškankintų sielų, mirties ir ugnies.

Juodąjį arba buboninį marą sukeliančias bakterijas blusos pernešdavo tarp žiurkių, kurios, neturėdamos šiai bakterijai atsparumo, imdavo masiškai dvėsti. Tai labai vaizdžiai aprašė A. Camus savo garsiajame „Mare“, kur sergančios žiurkės masiškai lįsdavo į dienos šviesą ir tuoj pat nusibaigdavo, sukeldamos vietinių Orano miesto žmonių siaubą ir artėjančios grėsmės baimę. Staigiai sunykus žiurkių populiacijai, ieškodamos kraujo savo išgyvenimui, blusos imdavo kandžioti žmones. Marui išplitus, sergantys žmonės jau užkrėsdavo vieni kitus oro lašeliniu būdu.

Įdomus dalykas, kad kartais kūriniai gali iš pirmo žvilgsnio ir suklaidinti. Žmonės, nusėti guzais ir dėmėmis kartais klaidingai būdavo laikomi maro aukomis, nors iš tikrųjų sirgdavo raupsais. Būtent tai ir matome šiame paveiksle, kur vienuoliai prižiūri sergančius raupsais. Bet ne maru…

Jacopo Oddi, Franceschina codex, 15th century.

Juodosios mirties arba buboninio maro metu (1347–1351) tokios temos kaip griaučiai, mirtis ar mirties šokis buvo labai paplitusios visoje kultūroje ir mene. Tai tikrai nestebina, kai yra žinoma, koks buvo pandemijos mastelis. Pavyzdžiui, Venecijoje tuo metu mirė iki 60% gyventojų, pusė Paryžiaus gyventojų taip pat buvo nušluota. Giovanni Bocaccio „Dekamerone“ 1353 m. rašė, kad vyrams ir moterims atsirasdavo obuolio ar kiaušinio dydžio augliai kirkšnyse ir pažastyse, vėliau liga pradėdavo keistis, atsirasdavo juodų dėmių ant rankų, šlaunų ir kitur, o tai buvo neišvengiamas artėjimo prie mirties ženklas. Dauguma aukų mirdavo praėjus 2–7 dienoms nuo užsikrėtimo. Atsirado masinių kapaviečių – laidojimo duobių, nes kitaip nebebuvo įmanoma palaidoti visų mirusiųjų. Iki juodosios mirties Vokietijoje buvo apie 170 000 gyvenviečių, po pandemijos neliko ketvirtadalio jų. Miniatiūroje rodoma, kaip Belgijos Tournai miesto piliečiai masiškai laidoja mirusius. Penkiolika gedinčiųjų laidoja karstus. Viduramžių dailei tai dar nebuvo būdinga, bet čia jau matyti, kad kiekvienas veidas atspindi individualų liūdesį, skausmą ir baimę mirtį sėjančios ligos akistatoje.

Tournai (Belgija) piliečiai laidoja mirusiuosius 1347–52 m. maro metu. Detail of a miniature from The Chronicles of Gilles Li Muisis (1272-1352), abbot of the monastery of St. Martin of the Righteous.

Juodosios mirties siaubas turėjo ir netikėtą – juodojo, tamsaus humoro  apsektą. Maras dažnai buvo matomas pro makabriškai niūrią prizmę. Puikus pavyzdys yra „Mirties šokio“ (Dance Macabre) tema. Ankstyviausi žinomi atvejai – tai pasakojimai apie apie gyvųjų ir mirusiųjų susitikimus. Dažnai vaizduojami gyvieji būdavo gerbiami ir galingi to meto visuomenės veikėjai, pavyzdžiui riteriai ir vyskupai. Mirusieji įsimaišo tarp gyvųjų, nešdami žinią, kad ir gyvieji tuoj bus tokie pat, tai yra mirę ir jokios maldos čia nepadės… 

Clusone miesto Italijoje feskoje – „Mirties triumfo“ scenoje vaizduojami personažai iš skirtingų socialinių sluoksnių, judantys kartu su skeletais bendrame mirties šokyje. Pati mirtis čia vaizduojama kaip karūnuotas  skeletas, mojuojantis abiem rankomis. Mirties karalienės šonuose yra du kolegos – skeletai, kurie žudo žmones šaudydami iš lankų. Būrys galingųjų žemės gyventojų beviltiškai siūlo materialias vertybes, maldaudami pasigailėjimo. Tačiau mirtis visiškai nesidomi jų kasdieniais turtais, ji nori tik jų gyvenimų. Po jos kojomis – marmurinis karstas, kuriame guli imperatoriaus ir popiežiaus kūnai, apsupti nuodingųjų gyvūnų – greitos ir negailestingos pabaigos simbolių. Nėra jokio pasigailėjimo ir vilties…

Giacomo Borlone de Burchis, The Triumph of Death with The Dance of Death, 15th century, Oratorio dei Disciplini in Clusone, Italy.

 

Triumph of Death Wall Painting, ca. 1448, Palazzo Abatellis.

Iš viduramžių keliaujame į renesansą. Pancūzų dailininko Josse Lieferinxe paveiksle vaizduojams šv. Sebastianas – vienas iš šventųjų, kuriam žmonės meldėsi siekdami apsisaugoti nuo maro. Jis klūpi prieš Dievą, melsdamas jo gailestingumo maro iškankintiems žmonėms. Laidojami nuo maro mirusieji žmonės, susukti į baltas drobes. Ant žemės gulinčiam ligoniui ant kaklo matyti iššokęs buboninis guzas.

Josse Lieferinxe, Saint Sebastian Interceding for the Plague Stricken, 1497-1499.

Albrecht’o Dürer’io Keturi Apokalipsės raiteliai vaizduoja mirtį ir tris jos anūkus, lekiančius per pasaulį, triuškinančius tiek popiežių, tiek valstiečius savo žirgų kanopomis. Ši graviūra vaizduoja tris didžiausius žmonijos žudikus: karą, badą ir marą. Raitelis su lanku simbolizuoja marą, nes strėlės nematomos, atskrieja iš tolo ir be perspėjimo. 1347 m. Iš Krymo laivais į Genują, o tada ir visą Europą atkeliavo pragaištingas, buboninis maras, kurį sukėlė bakterija Yersinia pestis.

The Four Horsemen of the Apocalypse, c1496-98, published 1511, by Albrecht Dürer.

Flamandų meistro Pieter Bruegel vyresniojo mirties triumfas atskleidžia juodosios mirties siautėjimą Europos mieste. Apleisto, pajuodusio kraštovaizdžio sumaištis su skeletų armija daro didžiulį įspūdį. Tolumoje liepsnoja gaisrai, jūra pilna laivų nuolaužų. Viskas negyva, net medžiai ir žuvys tvenkinyje. Paveiksle vaizduojami visų socialinių sluoksnių žmonės – nuo valstiečių ir kareivių iki didikų, karaliaus ir kardinolo. Mirtis juos visus priima beatodairiškai. Ji nelygina, neišskiria, nesirenka ir niekam nesuteikia malonės. 

Pieter Bruegel the Elder, Triumph of Death, 1562, Museo del Prado, Madrid.

Juodoji mirtis buvo ne tik viduramžių siaubas, ji vis grįždavo ir grįždavo. Tris šimtus metų maras buvo įprasta kasdienio gyvenimo Europoje dalimi. Siaubingi protrūkiai periodiškai niokojo miestus. Visa Europos istorija nuo XIV iki XVII amžiaus buvo nuolat ženklinama maro. Kai kurie puikūs menininkai (Hans Holbein, Titian) greičiausiai ir mirė nuo jodosios mirties. Tuo tarpu Tintoretto su maru kovojo tapydamas. Geriausius savo darbus jis nutapė Venecijos teatro „Scuola Grande di San Rocco“ pastate, dedikuotame nuo maro saugantiems šventiesiems. Mirti nuo maro tuo metu buvo įprasta. 

Titian, Pietà, 1576.

Oforte žemiau matome nuo maro saugantį kostiumą, naudotą Prancūzijoje ir Italijoje XVII a. Iš tiesų tai kažkuo primena ir dabar naudojamas apsaugines priemones nuo korona viruso. Tai baugino žmones, nes tai buvo gresiančios mirties ženklas. Kostiumą sudarė ilgas paltas iki kulkšnių, veidą gaubianti kaukė, pirštinės, batai, skrybėlė plačiais bryliais. Kaukė turėjo stiklines angas akyse ir buvo išlenkto paukščio snapo formos. Kaukėje buvo dvi mažos nosies skylutės ir ją galima pavadinti ankstyvojo tipo respiratoriumi. Į kaukę buvo dedama stipriai kvepiančių medžiagų, dažniausiai levandų, taip pat džiovintų gėlių, žolelių, prieskonių, kamparo ar acto kempinėlių. Kaukės tikslas buvo apsisaugoti nuo blogų kvapų, vadinamų miasma, kurie, kaip tada manyta, buvo pagrindinė ligos priežastis. Vėliau mokslininkai tai paneigė. 

Paulus Furst of Nuremberg, Doctor Schnabel von Rom, 1656, British Museum, London.

Kone kiekvieną ankstyvosios šiuolaikinės Europos miestą buvo ištikusios epidemijos, pasiglemždavusios 10–50% gyventojų. Manoma, kad mažiausiai pusė Neapolio gyventojų – daugiau nei 200 000 žmonių – mirė nuo maro 1656 m. Salvator Rosa paveikslas yra žinia iš mirties fronto. Makabriška scena, kur naujagimis rašo sutartį su mirtimi, pripažindamas, kad žmogaus egzistencija yra apgailėtina ir trumpa. Mirtis čia yra bauginantis skeletas su sparnais. Rosa išgyveno 1656 m. marą, tačiau neteko sūnaus, taip pat brolio ir sesers, jos vyro su jų penkiais vaikais. Kūdikis čia įkūnija jauną dailininko sūnų Rosaldo ir susitaikymą su mirties viešpatavimu.

Humana Fragilitas (Human Frailty), c1657, by Salvator Rosa.

Marai, ligos, karai ir mirtis meno kūriniuose neretai yra personfikuojami. Simbolistiniame Arnoldo Böcklino paveiksle mirtis iriasi ant sparnuoto padaro viduramžių miesto gatvėmis. Anot meno istorikų, menininką įkvėpė žinos apie 1898 m. Bombėjuje kilusį marą. 

Arnold Böcklin, Plague, 1898, Kunstmuseum Basel.

XX amžius atnešė du pasaulinius karus, Holokaustą, neįsivaizduojamus žiaurumus ir ispaniškąjį gripą. Siaubingą šios pandemijos mastą sunku suvokti. Tada mirė daugiau žmonių nei visi Pirmojo pasaulinio karo metu nužudyti kareiviai ir civiliai žmonės. Ispaniškasis gripas turėjo įprastus gripo simptomus: karščiavimą, pykinimą, skausmus ir viduriavimą. Daugeliui išsivystydavo ir sunki pneumonija. Ant skruostų atsirasdavo tamsių dėmių, ligoniai pamėldavo, dusdavo nuo deguonies trūkumo, nes jų plaučiai užsipildydavo putojančia, kruvina mase. Skirtingai nuo įprasto gripo, kur didžiausias mirtingumas būdavo tarp kūdikių ir pagyvenusių žmonių, 1918 m. gripas guldė jaunus, sveikus suaugusiuosius.

Egonas Schiele’as buvo vienas iš didžiųjų menininkų, mirusių nuo šios pandemijos. Vienas paskutiniųjų jo paveikslų Šeima iš pradžių buvo vadinamas Pritūpusia pora. Kūrinyje matome patį Egoną Schiele’ą su savo žmona Edith ir jų dar negimusiu vaiku. Savo paskutiniame laiške motinai jis išreiškė didžiulį susirūpinimą dėl žmonos, rašydamas, kad ji, būdama šeštą mėnesį nėščia, susirgo ispaniškuoju gripu ir plaučių uždegimu. Edith netrukus mirė, o po trijų dienų mirė ir pats Egon.

Egon Schiele, The Family, 1918, Belvedere, Vienna.

Gustavas Klimtas, Amadeo de Souza Cardoso, Niko Pirosmani – tai garsūs menininkai, mirę nuo ispaniškojo gripo. Edvard’as Munch’as taip pat juo persirgo, bet išgyveno. Munch’as nutapė savo autoportretą 1919 m. Jis sukūrė daug piešinių, eskizų ir paveikslų, kur labai išsamiai vaizdavo savo priartėjimą prie mirties. Dailininko plaukai paveiklse ploni, veido oda pageltusi, o pats įsisupęs į chalatą ir antklodę. Munch’o gyvenime mirties, ligų ir melancholijos buvo daug. Ankstyvame amžiuje jis neteko šeimos narių, susirgusių tuberkulioze, pats jis buvo gana trapios sveikatos. Todėl šios temos, betarpiškai ir giliai išgyventos, atsirado jo kūryboje, o darbai apie tai buvo vieni brandžiausių. 1919 m. vasarą ispaniškojo gripo pandemija baigėsi. Užsikrėtusieji arba mirė, arba įgijo imunitetą.

 

Edvard Munch, Self-Portrait After Spanish Influenza, 1919, Oslo, at the National Gallery.

 

Edvard Munch, “Self-Portrait After the Spanish Flu”, 1919.

Ko gero bus smalsu pamatyti, kaip šių dienų koronaviruso pandemiją prisimins dabartiniai menininkai. Socialiniai tinklai ir internetinė žiniasklaida, kameros ir vaizdo įrašai kuria begalinį vaizdų pasaulį. Daugelyje vaizdų – ištuštėję anksčiau buvę judrūs ir pritvinkę miestų centrai ir aikštės, apokaliptinės apleistų gatvių scenos, ilgos kaukėmis apsiginklavusių pirkėjų eilės, ligoninės, perpildytos sergančiais žmonėmis bei bauginantys kūnų vaizdai neštuvuose ir karstuose. Visa tai kalba apie visuotinį skausmą, kančią, baimę, nerimą ir mirties grėsmę. Anksčiau daugeliui nežinomas Wuhanas Kinijoje staiga tapo žinomiausiu miestu pasaulyje. Menininkai vienaip ar kitaip apie tai kalbės, tikėtina, kad sulauksime saviizoliaciją, atskirtį, nerimą reflektuojančių kūrinių. O dabar liekame su žinojimu, kad ši pandemija – ne pirma ir ne paskutinė, belieka kantriai ir atsakingai išlaukti jos pabaigos. 

Soldiers from Fort Riley, Kansas, ill with Spanish flu at a hospital ward at Camp Funston